Į Lietuvą atvyksta Anatolijus Orlovas

Birželio 13, 14,15, 16 dienomis Lietuvoje įvyks paskaitos ir praktiniai seminarai “Rojaus Sodų kūrimas Žemėje mūsų klimato sąlygomis“. Seminaro vedėjas – žymus baltarusų ekologas, menininkas, biokonstrukcijų architektas, Bresto Universiteto Landšaftinio dizaino katedros vedėjas Anatolijus Orlovas. Šis žmogus turi retą talentą uždegti klausytojus gyvos gamtos stebuklais, parodant, kad medžiai yra “ne tik mediena“, bet ir mūsų stebuklingi pagalbininkai, gebantys žmogų pakylėti iki Meiles ir Kūrybos Įkvėpimo lygmens.

Kiekvienas žmogus sugeba susikurti savo Amžiną Rojaus Sodą, kuris savo šeimininką nuolatos tobulintų ir harmonizuotų – nes juk kūryba yra abipusė. Kaip žmogus kuria sodą, taip ir sodas kuria žmogų. Pagrindine seminaro tema – nuo ko pradėti ir kokia seka kurti. Seminaras skirtas tiems, kas svajoja tobulinti gyvenamąją erdvę sau ir savo vaikams. Ankstesnių seminarų nuorodos.

>> http://www.youtube.com/watch?v=e-reBI2Kb2c&feature=related
>> http://rp-rassvet.ru/publ/2-1-0-49
Išankstinė registracija telefonu: Natalija 8 655 38032; Nadežda ir Andžėjus 8 601 43574
Užsiėmimų tvarkaraštis:

Birželio 13 d., trečiadienį, paskaita Kaune (Ryšių muziejus, Rotušės a. 20).
10.30 registracija, kaina 20 Lt;
11.00-13.00 ,,Rojaus Sodų kūrimas Žemėje mūsų klimato sąlygomis“.
13.00-13.30 pertrauka ( pasiimkite atsigerti ir pavalgyti 🙂 ;
13.13-15.30 sėklos ir sodinukai iš A. Orlovo, mugė, klausimai – atsakymai ;
16.00-20.00 norintys važiuoja pasivaikščioti po Kauno botanikos sodą (už įėjimą susimokame patys).

Birželio 14 d., ketvirtadienį, Vilniaus rajone praktinis seminaras
Giminės Sodybos landšaftinis projektavimas
(turėti popieriaus, pieštukus ir pan.)
kaina 20 Lt
11.00 renkamės Nadieždos ir Adžiejaus sodyboje prie Daučioniukų km. Planuojama aplankyti keletą sklypų. Užsiėmimai iki 19.00.
Pasiimkite visai dienai atsigerti ir pavalgyti. 🙂

Birželio 15 d., penktadienį, paskaita Vilniuje, vietą patikslinsime vėliau.
10.30 registracija, kaina 20 Lt;
11.00-13.00 paskaita Pastatų konstravimas iš gyvų medžiagų;
13.00-13.30 pertrauka ( pasiimkite atsigerti ir pavalgyti 🙂 ;
13.13-15.30 sėklos ir sodinukai iš A. Orlovo, mugė, klausimai – atsakymai;
16.00-20.00 norintys važiuoja pasivaikščioti po Vilniaus botanikos sodą (už įėjimą susimokame patys).

Birželio 16 d., šeštadienį, praktinis seminaras Ročkiuose, Lazdijų raj., Skirmanto ir Jolantos sodyboje
(telefonas 8 670 19914)
11.00 renkamės
Tema Rojaus sodų projektas ir jo tapimas tikrove:

• auginimas retų egzotinių augalų mūsų klimato sąlygomis
• medelynai (sėklų daiginimas, medelyno kūrimas, dauginimas žaliaisiais auginiais);
• informacija apie Projektą internete (medžių, krūmų, lianų žinynas)
• sodininkų mokykla

Klausimams atsakymams skiriama daugiausiai laiko. Užsiėmimai iki 19.00.
Pasiimkite visai dienai atsigerti ir pavalgyti. 🙂
(renginiai vyks rusų kalba)

Iš miesto – į ekologinę gyvenvietę

Tuštėjant Lietuvos kaimams, atsiranda vis daugiau miestiečių, kurie pavargę nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo, kuriasi ekologinėse gyvenvietėse arba bendruomenėse. Jie statosi šiaudinius namus, užsiima gamtine žemdirbyste ir daugiausiai laiko praleidžia tiesiog būdami gamtoje. Pirmoji ekologinių gyvenviečių, paprastai vadinamų tiesiog ekogyvenvietėmis, kūrimosi banga Lietuvoje kilo prieš dešimt metų, vėliau ji atslūgo, o pastaraisiais metais susidomėjimas vėl smarkiai išsaugo.

Dabar ekobendruomenių, kurias sudaro nuo kelių iki keliasdešimties šeimų, mūsų šalyje yra penkiolika. Dažniausiai vienas entuziastas, besižavintis ekologišku gyvenimo būdu, ir turintis daugiau pinigų, nuperka, tarkim, 20 hektarų žemės sklypą kaime, o paskui po kelis hektarus parduoda bendraminčiams. Ekogyvenvietės kuriasi ir kelioms šeimoms įsigijus didesnį sklypą. Mat svarbu, kad kaimynystėje gyventų panašiai mąstantys žmonės, kuriems svarbiausia sveikas gyvenimo būdas, gamtos saugojimas, aktyvios bendruomenės kūrimas.

Tokie žmonės dažniausiai apsigyvena šiaudiniuose namuose, nes tai, pasak ekogyvenviečių narių, pats ekologiškiausias, šilčiausias ir pigiausias būstas. Daugelis jų yra vegetarai, tad augina tik daržoves, kurių beveik nelaisto, neravi, neįdirba dirvos ir nenaudoja jokių trąšų. Visa tai atstoja šiaudų mulčas. Tokia žemdirbystė vadinama gamtine, nes, pasak ja užsiimančiųjų, nealina dirvos. Tad ši visada būna puri, o daržovės skoniu nė iš tolo neprimena tų, kurios auginamos įprastai ar tuo labiau naudojant chemikalus.

Tokie civilizacijos teikiami malonumai, kaip karštas dušas ar elektrinė viryklė, kai kuriems ekobendruomenių nariams neatrodo būtinybė. Taip pat daugelis nejaučia poreikio lankytis kino teatruose ar spektakliuose, ilsėtis prie jūros. Vis dėlto beveik visi, nors ir pabėgę iš miesto, naudojasi mobiliaisiais telefonais, internetu, automobiliais.

Beje, tokiose gyvenvietėse kuriasi įvairaus išsilavinimo ir profesijų žmonės. Atokiuose kaimuose apsigyvena verslininkai, ministerijų darbuotojai, vadybininkai, tačiau daugiausiai tokių, kurių darbui nereikalingas biuras. Tai programuotojai, fotografai, dizaineriai, menininkai.

Taigi kas skatina miestiečius, susikūrusius gerovę didmiestyje, pakankamai uždirbančius ir nemažai pasiekusius profesinėje srityje, miesto komfortą iškeisti į gyvenimą gamtoje?

Svetainę atstoja pieva, dušą – kubilas

Ročkių ekobendruomenės, įsikūrusios Lazdijų rajone, narys lektorius Darius Ražauskas sako, kad per pastaruosius dvejus metus išaugusį susidomėjimą ekobendruomenėmis skatina bendros pasaulinės tendencijos: natūralaus maisto ir kosmetikos priemonių propagavimas, skatinimas tausoti gamtos išteklius. „Nors prisidengdami žaliomis etiketėmis nemažai verslininkų tik didina pardavimą, o su tikrąja ekologija tai mažai ką turi bendra, tačiau bendras psichologinis laukas veikia žmones“, – neabejoja D.Ražauskas.

Jis pastebi, kad Lietuvoje užaugo nauja karta, kurios atstovų gyvenimas kaime neatbaido, nes jiems tai neatrodo tik vaikščiojimas paskui karvės uodegą, kaip vyresnės kartos žmonėms, prisimenantiems kolūkių laikus. „Daugeliui besikuriančiųjų ekogyvenvietėse ne tiek svarbu turėti žemės sklypą, kiek svarbu panašiai mąstantys kaimynai ir kokybiškas bendravimas, kurio labai stinga gyvenant mieste. Daugelis įlindę į kompiuterius, užsiėmę savo reikalais, tad net šeimos nariai mažai tarpusavyje bendrauja. O juk žmogus – sociali būtybė. Šiltų santykių trūkumas daugeliui yra pagrindinis motyvas kurtis ekobendruomenėse“, – aiškina D.Ražauskas.

Eglė Žaltauskienė, prieš penkerius metus kartu su vyru persikėlusi iš miesto į kaimą, tvirtina, kad tik čia, nuolat būdama kartu su sutuoktiniu, gali geriau jį pažinti. „Gyvendama mieste ir dirbdama nuo ryto iki vakaro savo vyrą per parą matyčiau vos dvi valandas. Būčiau pikta, suirzusi, man trūktų dėmesio, neliktų laiko puoselėti šeimos vertybių“, – neabejoja 26-erių metų moteris.

Jos netenkino ir gyvenimas, įspraustas į mokesčių, paskolos ar nuomos už būstą rėmus. Tad studijuodama paskutiniame grafikos specialybės kurse paragino būsimą vyrą nieko nelaukiant keltis į kaimą, nors jie turėjo įsigiję tik plyną žemės lauką. Naujakurių nuo kaimo neatbaidė net tai, kad beveik dvejus metus ir žiemą, ir vasarą teko gyventi šiaudinėje palapinėje, maistą gaminti ant laužo, o praustis tvenkinyje. „Nemažai žmonių važiuodavo pas mus lyg į zoologijos sodą, tačiau tokios sąlygos nėra nepatogumai – atvirkščiai, leidžia pajusti gyvenimo kokybę“, – tikina E.Žaltauskienė.

Dabar Žaltauskai turi 16 kvadratinių metrų šiaudinį namelį, elektrinę viryklę, tačiau iki šiol maistą gamina lauke, drabužių spintą atstoja pastogė lauke, dušą – kubilas, o svetainę – pieva.

Kaime niekada nebūna nuobodu

Įsikūrusiems ekobendruomenėse netrūksta ne tik miestiečiams įprastų patogumų, palengvinančių buitį, bet ir pramogų. Spektaklius, filmus ar egzotiškas keliones jiems atstoja buvimas gamtoje ir jos stebėjimas. Būtent dėl to, kad galėtų visą dieną leisti pievoje ar miške, daugelis ir bėga iš miesto. „Žmonės turi gerus darbus, atrodo, jiems sekasi, tačiau nesijaučia laimingi, jiems kažko trūksta. Ištrūkę savaitgaliui į sodybą daugelis iškart pasijunta geriau, nes gamta harmonizuoja, gydo, tai tarsi meditacija. Tačiau kelių dienų ar savaitės neužtenka norint atsipalaiduoti, ypač kai šiandieninis žmogus gauna milžinišką kiekį informacijos. Tad noras nuolat jaustis gerai yra dar vienas motyvas iškeisti miestą į kaimą“, – paaiškina D.Ražauskas.

Tai patvirtina ir 31 metų Stanislovas, dvejus metus gyvenantis Dovydų kaime: „Dirbau Anglijoje gerai mokamą darbą, turėjau prabangų automobilį, užsidirbau pakankamai pinigų, kad galėčiau įsigyti butą. Atrodė, viską turiu, kad būčiau laimingas, tačiau taip nesijaučiau. Be to, mačiau, kad žmonės, nors ir turėdami dar daugiau turtų, jaučiasi kur kas prasčiau nei aš. Suvokiau, kad gyvenimas eina pro šalį, o aš rituosi tiesiai į bedugnę.“

Vis dėlto visiškai pabėgti nuo civilizacijos ekologiško gyvenimo būdo propaguotojai nesistengia. „Tokių asketų, kurie nesinaudotų elektra ar automobiliais, yra vos keli. Ir šiaudiniame name žmonės susikuria patogią buitį, pavyzdžiui, net įsirengia šildomas grindis. Naudodamiesi greitaeigiu internetu plėtoja tarptautinius verslus“, – pasakoja D.Ražauskas.

Beje, nemažai persikėlusiųjų gyventi į kaimą čia sukuria verslus, pavyzdžiui, užsiima kalvyste, gamina muilą, kepa duoną, parduoda ekologiškai užaugintas daržoves, imasi kitokios jiems malonios veiklos. Štai E.Žaltauskienė pinigų užsidirba organizuodama vaikams vasaros stovyklas, jos vyras rengia seminarus apie šiaudinių namų statybą.

Tiesa, ekobendruomenėse gyvena nemažai žmonių, kurie ir toliau dirba mieste. Vienas tokių – tarp Kazlų Rūdos miškų, Kardokų kaime, prieš penkerius metus su šeima įsikūręs ponas Mindaugas. Jis Kaune dirba baldų gamybos vadybininku. „Kol kas buvimo mieste visiškai nepavyksta išvengti, tačiau stengiamės būti kuo mažiau nuo jo priklausomi. Juk ten nėra kuo kvėpuoti, nėra švaraus maisto, vandens. Kaime girdžiu gerves, gegutes, kitus paukščius. Grįžęs iš darbo įšoku į tvenkinį, paskui tvarkausi darže. Miestiečiai eina į sporto klubą, o aš – dalgiu pjauti žolės. Tokia veikla turi prasmę“, – sako 41 metų vyras.

Bene didžiausią pasitenkinimą ponui Mindaugai teikia tai, kad gyvendamas sodyboje jis nuolat įsitraukęs į kūrybos procesą, pavyzdžiui, bando perprasti gamtinės žemdirbystės principus, išmokti auginti grikius ar suformuoti sodą. Pats pasistatė 150 kvadratinių metrų šiaudinį namą. „Čia niekada nebūna nuobodu, nes gamta kinta. Jeigu gyvenčiau mieste, ieškočiau būdų, kaip galėčiau atsipalaiduoti, o kaime kasdien esu pasinėręs į įdomią veiklą. Kai kieme turi savo tvenkinį, net ir prie jūros nesinori“, – dėsto Mindaugas.

Tačiau pabrėžia, kad taip gyvendamas nesijaučia išskirtinis ar nusileidęs iš kosmoso. Su vaikais jis dažnai leidžiasi į dviračių žygius, lankosi koncertuose, o neseniai grįžo iš užsienio kelionės.

Tikisi turėti pradinę mokyklą

D.Ražauskas pastebi, kad nors gyvenimas ekogyvenvietėse vilioja vis daugiau lietuvių, pavargusių nuo miesto, mūsų šalyje jos dar nėra taip stipriai išsiplėtusios kaip, tarkim, Italijoje, Anglijoje ar Vokietijoje, kur ekobendruomenes sudaro šimtai šeimų. Pasak D.Ražausko, jos turi savo šventyklas ar bažnyčias, mokyklas, darželius, o kai kurios – net savo valiutą. „Mūsų ekogyvenvietės mažos, dar tik kuriasi. Nemažai žmonių, turinčių jose sodybas, tik savaitgaliais atvažiuoja. Tačiau ir pas mus galvojama apie vietines mokyklas ar darželius“, – tvirtina Ročkių ekobendruomenės narys.

Pradinę mokyklą tikisi turėti ir Kardokų bendruomenė. „Nors kol kas čia nuolat gyvena tik trys šeimos, o iš viso nupirkti devyni sklypai, tačiau realu, kad po ketverių metų mokykla veiks. Mokyti galėtų vienas iš bendruomenės narių arba atvyktų mokytojas“, – tikisi ponas Mindaugas.

Pasak jo, mokykla reikalinga ne tik todėl, kad vaikų nereikėtų vežioti į miestą, bet ir dėl galimybės vaikams mokytis ne pagal standartinę programą, kuri neugdo kūrybingumo, o nuo mažų dienų spraudžia į rėmus.

Beje, kai kurie ekobendruomenių gyventojai, nusivylę Lietuvos švietimo sistema, vaikų į mokyklas visai neleidžia. „Kol neturim vietinio mokymo centro, mūsų devynerių metų mergaitė mokosi namie žaidimų, pasakų forma. Pirmą klasę baigusi Valdorfo mokykloje, dabar vyksta tik atsiskaityti. Iš pradžių pedagogai bandė mus atkalbėti nuo mokymosi namie, tikindami, kad pakenksim vaikui, tačiau kai pamatė, jog rezultatai nesuprastėjo, visus darbus ji atlieka, nusiramino“, – pasakoja Stanislovas.

Jis sako, kad dukra gyvena nevaržoma jokių rėmų: kada nori keliasi, kai užsimano – pažaidžia, tada pasimoko. Tačiau jausdama atsakomybę, kad reikės atsiskaityti, mokslų neapleidžia.

Beje, panašiu ritmu ekobendruomenėse gyvena ir suaugusieji. „Šiuo metu statom pirtį, planuojam praplėsti namelį, bet viską kuriam savo rankomis, tad kiek spėjam, tiek ir padarom. Mums nereikia savęs prievartauti – kiek norim, tiek dirbam, niekur neskubam“, – gyvenimo kaime pranašumus vardija E.Žaltauskienė.

Pragyvena už kelis šimtus litų per mėnesį

Ekobendruomenių kūrėjai išskiria dar vieną gyvenimo sodyboje pranašumą: tai minimalūs poreikiai, kuriems patenkinti užtenka vos kelių šimtų litų per mėnesį. „Mėsos nevalgome, pieno produktų vartojame labai retai, daržovių užsiauginame patys, o malkomis apsirūpiname miške rinkdami sausuolių šakas. Be to, šiaudiniam namui šildyti jų reikia labai nedaug“, – teigia E.Žaltauskienė.

Jai antrina ponas Mindaugas: „Šalčiausią žiemos dieną 150 kvadratinių metrų namui apšildyti užtenka dviejų glėbių malkų, o kai šilčiau – pakanka kūrenti kas antrą parą.“

Nepaisant pigaus pragyvenimo, galimybės valgyti šviežias daržoves ir dirbti, kada nori, daugeliui miestiečių toks gyvenimo būdas nepriimtinas, siekis sąmoningai atsiriboti nuo civilizacijos teikiamų patogumų atrodo keistai. Tačiau visi „Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtina, kad jaučiasi puikiai ir nė už ką nesutiktų grįžti į miestą. Tiesa, pripažįsta, kad miestiečio sprendimas keltis į kaimą – didelis iššūkis ir nemažai pastangų reikalaujantis patyrimas.

„Neverta kaime tikėtis lengvo gyvenimo. Gerovės kūrimas čia reikalauja kur kas daugiau energijos nei mieste. Vien tik norint parsinešti pieno ar vandens tenka sukarti po kelis kilometrus. Kai atsikraustėm, pirmus mėnesius buvo sunku judėti – ne eidavom, o pūškuodavom. Tačiau taip gyvenant neįmanoma priaugti svorio, pasitaisė sveikata“, – daugiau gyvenimo sodyboje pranašumų nei trūkumų mato E.Žaltauskienė.

Manipuliuojama ekologijos idėjomis

Persidirbusį, slegiamą paskolos naštos, didžiulių mokesčių už elektrą ir šildymą miestietį ekobendruomenių narių skleidžiamos idėjos gali lengvai sužavėti, tačiau psichoanalitikai perspėja, kad daugelis pasiduoda kraštutinumams. „Vien todėl, kad persikėlė iš Vilniaus priemiesčio į Panevėžio rajoną, žmogus netampa laimingesnis. Laimingumo lygis labiausiai priklauso nuo prigimtinių žmogaus savybių. Optimistai bet kur gyvendami jausis kur kas geriau nei pesimistai. Nuo to, ar žmogus dirba mėgstamą darbą, taip pat priklauso jo būsena“, – aiškina psichoterapeutas Olegas Lapinas.

Jis pabrėžia, kad pristatant žemės sklypą kaip esantį ekogyvenvietėje, kuriamas išskirtinumas, parodant, jog ta vieta pranašesnė už kitą. Tačiau tai tik rinkodaros triukai, tokie patys, kaip ir ekologiškai užaugintą vištą siekiant parduoti dvigubai brangiau. „Šiuo metu ekologijos idėjos daugeliui skamba patraukliai, tad jomis lengva manipuliuoti, – neabejoja O.Lapinas. – Išsprendus maisto trūkumo problemą, išmokus jį ilgiau išlaikyti tinkamą vartoti, kilo ir manija dėl kenksmingų priedų, genetiškai modifikuotų produktų. Daugelis žmonių mąsto neigdami. Juk kaimiečiai serga ne mažiau nei miestiečiai.“

Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vedėjas Sigitas Lazauskas taip pat mano, kad nereikėtų pulti į kraštutinumus. „Parduotuvėse maistas perdirbtas, daug jo sintetinio, tačiau prieš įrodinėdamas, kad augina ekologiškas daržoves, žmogus pirmiausia turėtų išsitirti dirvožemį. Juk gali būti, kad kolūkių laikais toje vietoje buvo pesticidų sandėlis“, – sako S.Lazauskas.

Be to, mokslininko teigimu, nėra lengva auginti daržoves nenaudojant jokių papildomų medžiagų. Mat augalus anksčiau ar vėliau užpuola kenkėjai, esant dirvožemyje nepakankamai mikroelementų, prastėja derlius. „Kažkiek laiko daržovės augs ir visai netręšiamos, nes dirvožemio derlingumas buvo sukurtas anksčiau, tačiau mūsų gamtinėje zonoje ilgai taip žaisti nepavyks“, – įsitikinęs S.Lazauskas.

www.veidas.lt

Siūlymas burtis ir kurtis vakaruose!

Pusantros savaitės svečiavomės pas laukinį žaliavalgį Tadą Lomaną. Niekada nebuvau gamtos mylėtojas, bet pagyvenęs pas Tadą, supratau, kodėl žmonės kuriasi jau mada tapusiose ekobendruomenėse. Taigi ten, gamtoje, per pirmąsias tris dienas pastebėjome tik komforto trūkumą 🙂 Vėliau, po truputį įsiliejome į gamtos gyvenimo ritmą ir sugrįžo seniai pamiršta vaikiška gyvenimo laisvė. Toks pamirštas pojūtis, kai atsikeli ryte ir gyveni šią dieną taip tarsi ji yra vienintelė. Viena diena – kaip visas gyvenimas.

Niekur nereikia eiti, skubėti, niekam nieko aiškinti ir aiškintis. Atsiranda raminantis nervus laisvės ir lengvumo jausmas. Suvokėme, kad miesto atmosfera nuolat slegia ir verčia suktis, jei nori išgyventi. O juk galima gyventi laisvai Visada. Buvome pas Tado kaimyną Povilą, kuris gyvena jurtoje ir švyti iš laimės. Povilo draugė – iš Prancūzijos, ji dirba mokytoja, o visas atostogas leidžia kartu su juo, jurtoje iš šakų! Jie parodė mums mišką. Seniau maniau, kad miške yra tik mediena ir uodai. Dabar žinau, kad po mišką vaikščioti yra įdomiau nei po miestą. Mes matėme seną ažuolą, sieną iš eglių, labai seniai sugriuvusią sodybą su alėja, mirusį vaismedžių sodą ir rožines žibutes. O kai Tadas papasakojo apie permakultūrą, tai supratau, kad sodyboje yra įdomios veiklos! Pasirodo augalams galima dirbtinai sukurti miško salygas. Panaudojus tokią strategiją, augalai auga palaikydami vieni kitus ir todėl beveik neprižiūrimi gali pilnai išmaitinti žmogų.

Besiklausydamas jau pradėjau mintyse kurti save prižiūrintį sodą, kuris aprūpina mane aukščiausios kokybės žaliu maistu.

Taip pat svečiuodamasis perskaičiau knygą apie molinio namo filosofiją. Kai kam apsimoka sukurti tokią nuomonę, kad namas turi būti brangus ir pastatyti jam reikia specialistų. Juk visiems reikia namų, o tai yra puiki galimybė įvaryti žmones į vergiją bankams. Ar žinote, kad namą galima pasistatyti pačiam? Ar žinote, kad už 10 000 Lt jūsų namas atrodys lygiai taip pat kaip namai statomi už 100 000-300 000 Lt? Kuklesnis namas gali būti pastatytas per vasarą už kelis tūkstančius litų, o Tado namas, manau, išeis beveik nemokamai. Molinis namas apšiltintas šiaudais yra dar ir geresnis už įprastus, o tokių namų istorija siekia gilią senovę. Molis kvėpuoja, o įkaitęs per dieną nuo saulės, visą naktį šildo. Šiaudai yra vienas iš pačių geriausių izoliatorių, o sumaišyti su moliu ir nedega, ir negenda. Ar žinote kodėl jūsų kambariai yra kubo formos? Ogi statybinės medžiagos yra standartinės, nelengva yra pastatyti iš standartinių blokų apvalų namą. Apvalios patalpos atrodo didesnės, nors yra mažesnio ploto, lengviau šildomos ir žymiai komfortabilesnės. Jūs galite savo namą išlipdyti savo rankomis kaip skulptūrą kartu su baldais. Jūs galite užsiauginti savo mišką, kuris atstos prekybos centrą. Jūs galite vėl kaip vaikas smėlyne statyti sau namą, o taip pat auginti maistą. Argi nenuostabu turėti galimybę nekontroliuojamai kurti savo rankomis savo pasaulį?

Štai ką veikia žmonės ekogyvenvietėse. Ekogyvenvietė – tai nėra grįžimas kažkur atgal. Tokie civilizacijos pasiekimai kaip mobilusis telefonas, lengvai prieinamas transportas ir internetas leidžia ne tik dirbti namie, bet ir gyventi gamtoje. Ekogyvenvietėse kuriasi išsilavinę, drąsūs ir atviri žmonės, kurie nori kurti laisvą, natūralų, šviesų pasaulį. Įdomu tai, kad Karina man seniai apie tai pasakojo, bet kol pats neparagavau, nesupratau. Natūralu, kad dabar mes norime įsigyti savo “smėlio dėžę“ ir kartu lipdyti savo laimę. Kadangi gyvename Žemaitijoje, tai čia ieškome ploto ir bendraminčių, kurie norės “žaisti smėlyne“ su mumis. Kartu įkąsime į žemės kainas, kartu dalinsimės pagalba ir leisim laiką. Todėl kviečiame prisijungti prie neokaimo Ekovilio kūrybos. Rašykite mums pasiūlymus kooperuotis adresu zaliavalgiai.lt@gmail.com. Mes Jūsų laukiam!

Alius ir Karina

Molio namų statybos seminaras

Gegužės 19 d. šeštadienį 10 val. organizuojamas praktinis seminaras „Žmogiškųjų resursų organizavimas ir vietinių išteklių panaudojimas statyboje iš molio“. Seminaro lektoriai: Dailydavičius Algimantas, Skorupskas Ričardas.

Pasakose auksas dažnai transformuojasi į molį. Jeigu įmanomas aukso virsmas į molį, tai tikėtina, kad molio virtimas auksu taip pat realus. Kiek tai įmanoma tiesiogine prasme, sunku pasakyti, bet kad šis virsmas yra realus netiesiogine prasme, galime būti tikri. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatinga medžiaga gali būti aukso vertės todėl, kad jos panaudojimo galimybės yra begalinės visose žmogiškos egzistencijos sferose – nuo statybos, interjero ir buities reikmenų iki sveikatos ir grožio.

Molis yra tarsi mikroelementų aruodas, kurio resursais naudojasi tiek augalai, tiek žmogus. Nepamirština ir tai, kad Aukščiausiasis žmogų nulipdė iš molio ir greičiausiai ne vien todėl, kad molis lipnus ar kibus, bet ir dėl to, kad jame sutelpa viskas, kas formuoja gyvybę.

Trumpai tariant, molis – aukso verta medžiaga, kuriai žmogus turėtų būti dėkingas dėl savo išlikimo ir gerovės. Jos dėka pirmykštis žmogus dar neturėdamas gerų įrankių turėjo saugius ir šiltus namus. Tai medžiaga, nuo seno pavaldi kiekvieno darbštesniojo rankoms, minkoma ji padėjo išlikti, greitai atsigauti po įvairiausių negandų, įkūnijo įvairiausias žmogaus fantazijas, vizijas, sumanymus.

Seminaro programa:

1. Supažindinimas su sodybos moliniais statiniais.
2. Molingo grunto sąvybės, paruošimo būdai ir pritaikymo galimybės (teorija).
3. Supažindinimas su darbo organizavimu (teorija).
4. Darbas su natūraliomis medžiagomis ir jų mišiniais (praktika).
5. Klausimai, diskusijos, informacinė medžiaga.

Seminaro vieta
Kudrionių Girios k. Trakų raj.

Vietų skaičius ribotas, todėl prašome registruotis iš anksto el.paštu: ekologiskisprendimai@gmail.com nurodant vardą, el.paštą bei tel.nr.
Detali informacija suteikiama užsiregistravusiems asmenims.

Seminarą organizuoja VšĮ „Ekologiškų sprendimų centras“. Seminaro kaina 30lt.
Telefonas pasiteiravimui: 868676707.