Ekogyvenvietė prie Gaveikių ežero

Kuriama gyvenvietė prie Gaveikių ežero. Mūsų ekogyvenvietės plotas šiuo metu vienoje vietoje yra 24+3,54 ha ir netoli jų kitoje kelio pusėje atskirai dviejų šeimų 3 ha. Esame netoli GAVEIKIŲ ežero (apie 500 m). Viso yra 19 sklypų. Vienas jų bendruomeninės paskirties sklypas 0,7 ha yra. Kol kas pastoviai gyvenančių nėra. Bet jau nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens visais metais aktyviai džiaugiasi savo žemele apie pusę sklypų šeimininkų. Yra 5 vasariniai nameliai, ir dar dabar statomi trys rimtesni namukai.

Taigi mūsų gyvenvietė, nors ir labai palengva, bet vystosi ir juda į priekį. Netoliese net keliose ir gana lengvai pasiekiamose vietose yra puikių šaltinių, nesunkiai pasiekiamų ežerų. Ši vieta nuo Vilniaus miesto (apie 42 km), ganėtinai rami ir “privati“.
Turime tradicinių švenčių, kuriose pagal galimybes dalyvaujame – Naujieji Metai, Joninės, Jurginės, mūsų gimtadienis…
Pažįstame ir gražiai bendraujame su kai kuriais artimesniais gyventojais, t.y. jau seniau gyvenančiais, mūsų kaimynais.

Kuriama ekogyvenvietė prie Giedraičių

Kuriama ekogyvenvietė prie Giedraičių. Gyvena vienas ekogyventojas ir kaimynystėje du viensėdžiai: vietinė močiutė ir šeima su dviem vaikais. Yra erdvė bendriems renginiams (3 ha ir sodybvietė su pastatais). Pagrindinė ir vienintelė sąlyga būsimiems kaimynams: įsigyti žemės šalia ir joje kurtis. Įsikūrimo metu galima gyventi bendruomenės erdvėje stovinčiame name. Šiuo metu ateities vizija – savipakankamos, save išsilaikančios sodybos.

Norinčius prisijungti prašome kreiptis: Tadas.lomanas@yahoo.com; 868438109.
http://toltikkontaktai.blogas.lt/kuriama-ekogyvenviete-47.html

Pastaba: Tadas šiuo metu išvykęs iš Lietuvos. Susisiekti galima nuo gegužės mėnesio.

Atgal į gamtą, kaimą ar akmens amžių

Ekorezistencija (o pasitaiko ir visai kitų sumetimų) vis dažniau baigiasi miesto apleidimu dėl atokios sodybos. Kokius galėtume įsivaizduoti tokios tendencijos padarinius? Kėlimasis į kolektyvinius sodus ir privačių namų plėtra juose žymėjo priemiesčių (suburbia, pasak David Bowie) eros priartėjimą, o ekonominės įtampos metu dalis žmonių paliko savo nuomojamus ar sunkiai išlaikomus apartamentus ir persikėlė į įvairius provincijos peizažus. Antra vertus, Lietuvą jau siekia ekogyvenviečių judėjimas, neatsiejamas nuo aplinkosauginio sąmoningumo, kuriama ekosodybų asociacija, vykdomos atsargios alternatyvios statybos.

Apie šį judėjimą kalbamės su aktyvistu Almantu Rožėnu, gyvenančiu mažame savo pastatytame šiaudiniame namelyje, Žaliųjų sąjūdžio nariu, aktyviu ekogyvenviečių steigėju Skirmantu Ražausku, praktikuojančiu žaliavalgiu, keliaujančiu mokytoju, projekto „Esujums.lt” autoriumi Dariumi Ražausku, „Ekonaujienos.lt“ redaktoriumi Laimiu Žmuida ir tinklaraščio „Kitokia statyba“ autoriumi RB.

Kaip jums dabar atrodo ekologinė padėtis Lietuvoje – ar yra prošvaisčių, nuopuolių, gerėjimo? O pasaulyje? Daugelį aktyvistų ir ekomąstytojų yra apėmęs tam tikras pesimizmas. Net Derrickas Jensenas, nors ir užbaigia savo (neseniai į lietuvių kalbą išverstą) interviu išsigelbėjimo šviesa tunelio gale, įsitikinęs, kad ekologinės pusiausvyros nebus, nepanaikinus civilizacijos ir kultūros.

RB: Apskritai aplinkos padėtis Lietuvoje dar pusė velnio, palyginti su kitomis kapitalizmo logikai pasidavusiomis šalimis. Bėda ta, kad ekologija po truputį virsta tik dar viena preke globalaus kapitalizmo lentynoje, o kai tai galutinai įvyks, bus ragas viskam. Puikus pavyzdys – išsigimėliška prekyba taršos leidimais, kuri nė per nago juodymą nesumažino pačios taršos, bet leido kažkam susišluoti milijonus, atsikratyti konkurentų ir užsiklijuoti ant kaktos eko, bio, nature ar dar kažkokį lipduką. Arba atsirandanti žiauriai pelningo ekoverslo niša, kuri su realia ekologija neturi nieko bendra. Šia prasme jokio gerėjimo Lietuvoje nematau. Pasaulyje šis tas vyksta, kai kur kapitalizmas gauna į dantis, kai kur žmonės pasiunčia valstybės ekonominės plėtros projektuotojus ir laimi (geras pavyzdys – žmonėms pavyko užblokuoti danų kiaulių fermos statymą. Čia tik vienas kuklus atvejis, parodantis, kad didžiausia ekoproblema yra ne žmogus, o valstybė).

Almantas Rožėnas: Aš tai žiūriu į viską šviesiau. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje galima rasti visko, ekologinis spektras labai platus. Lietuvos vienkiemio ekoklimatas visai kitoks nei sostinės, taip pat ir pasaulyje galime žiūrėti tiek į ekogyvenvietes, tiek į gigantiškus megapolius. O kur gyveni, tą ir matai, todėl nesinori lyginti. Tiesiog galiu pasidžiaugti bent tuo, kad yra vietų, kur oras kvepia miško gaiva, o vietoj mašinų gaudesio girdisi tik medžių ošimas ir genio stuksenimas. Daugybė miesto žmonių ilgisi tų dalykų: gamtos, tylos, ramybės, savo auginamų vaismedžių ir daržovių, apie tai svajoja, o jei svajoja, tai atrodo, kad taip kada nors ir bus. Ekologinis judėjimas Gyvenimas arčiau gamtos visame pasaulyje yra nesunaikinamas, nes dalis žmonių tiesiog taip renkasi gyventi. O jų vis daugiau – tokia žmogaus prigimtis, biologinė ir dvasinė, o ne mechaninė. Gamtiška, o ne miestiška, civilizacijos sukurta.

Laimis Žmuida: Aš jau matau gerėjimą. Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Žinoma, civilizacijos traukinys įsibėgėjęs, jis traiško aplinką ir dar ilgai traiškys. Ekologinė padėtis Lietuvoje blogės – oro, vandens, dirvožemio tarša didės, nes vis dar kūrename traukinio katilines ir bandome pasivyti labiau „išsivysčiusias“ šalis. Po kurio laiko pas mus bus tokia tarša kaip Vokietijoje, Danijoje… Vartojimo traukinys dar ilgai riedės iš inercijos, tačiau negaliu nematyti, kad kai kurie keleiviai jau lipa iš šio traukinio. Laikui bėgant išlipančiųjų tik daugės.

Darius Ražauskas: Jaučiu nuolat kylantį aplinkinių sąmoningumą, didėjantį susirūpinimą gamta ir jos senkančiais resursais. Manau, tai, kad vis daugiau žmonių suvokia žemę kaip savo vienintelius namus, kuriuos reikia saugoti ir mylėti, teikia daug vilties. Taip pat pastebiu vis didesnį susidomėjimą ekologiškomis technologijomis ir tendencijomis tarp jaunimo, todėl manau, kad ateitis gali būti ir šviesi. Nors ir menki, bet vis dėlto vilties daigeliai mano akimis jau matomi. Svarbu, kad jiems būtų leista augti. Čia reikės kiekvieno mūsų indėlio.

Ekosodybų asociacija, ekogyvenviečių „trendas” ir būrimasis – kokias tendencijas galėtume įžvelgti šiuose procesuose? Ar šitaip daugėja žmonių, išsikeliančių/“grįžtančių” gyventi į kaimą, „gamtoje”? Kokie pagrindai juos sieja – ekologinės preferencijos, „autonomiškumo” ir „energetinės nepriklausomybės” siekiai, gal kartais net tikėjimo apraiškos?

Skirmantas Ražauskas: Sieja visi išvardyti dalykai ir „gal kartais net tikėjimo apraiškos“. Juk turbūt reikia tikėti, kad Žemės naikinimo programa kažkada išsijungs. Čia tik tikėjimas gali pagelbėti, nes jau nėra kuo kitu remtis.

RB: Man atrodo, kad šitie iš esmės jautrūs ir geri žmonės tiesiog desperatiškai bando ištrūkti iš pramoninio kapitalizmo ir bukagalviškos ekonominės plėtros sukurtos velniavos. Bėda ta, kad toks „pabėgimas“ yra žiauri iliuzija, ypač jei dar suveliama su religija. Žiauri todėl, kad nėra kur bėgti. Molio namas visiškai nieko nekeičia, lygiai kaip ir saulės elementai ant stogo. Ekogyvenvietėje galbūt yra gerai ten gyvenantiems žmonėms, bet jei jie nemato reikalo priešintis griaunančioms pasaulį jėgoms – kapitalizmui, militarizmui, nacionalizmui, valiutų sistemai, jei, kaip buvo viename punkte ekogyvenviečių susitikime, siūloma boikotuoti bet kokią politinę veiklą, t.y. atsisakoma griauti esamą sistemą, tai lieka kas? Savimi patenkintų individų egzotiškas būrelis, besimėgaujantis savo iliuzijomis ir propaguojantis jas kitiems?

Laimis: Ekogyvenviečių susitikime buvo įvairių pasiūlymų. RB kritikuojamas siūlymas boikotuoti bet kokią politinę veiklą nebuvo priimtas. Dalis ekogyvenviečių atstovų ne tik dalyvauja visuomeninio pasipriešinimo akcijose, bendrauja su vietos valdžia, bet ir aktyviai eina į politiką, patys bandys dalyvauti rinkimuose. Man rodos, turime veikti abiem frontais. Viena visuomenės dalis tikrai turi stabdyti neteisingus valdžios sprendimus. Kita dalis turi rūpintis valdžios mažinimu apskritai. Ekogyvenvietės narys stengiasi būti nepriklausomas, nevaldomas. Kuo daugiau tokių žmonių, tuo labiau mažėja valdžios plotai. Ekogyvenviečių „trendas“ patrauklus, žavintis, manau, tokių žmonių tik daugės.

Almantas: Tiesiog matau, kad ekogyvenvietėse žmonių neišvengiamai daugės, o jie taps vis labiau nepriklausomi nuo aplinkos ir pagrindinės žmonių masės. Kažkada svarsčiau, kad galbūt kada nors išsiskirs dvi žmonių grupės, dalys, „rasės“: vidutinės sveikatos žmonės, gyvenantys mieste, ir sveikai sodybose ir gamtoje gyvenantis žmonės. Jau dabar po truputį matosi skirtumai, o kuo toliau, tuo labiau didės kontrastai.

Darius: Manau, kiekvienas žmogus, įsitraukdamas į šitą judėjimą, turi savo tikslų. Dažnai jie patys įvairiausi. Vieni, pavargę nuo miesto triukšmo ir dirbtinių santykių, nori ramybės ir tikrumo, kiti siekia pataisyti sveikatą, treti nori autonomijos nuo sistemos, todėl siekia visą savo maistą užsiauginti patys bei apsirūpinti nepriklausomais energijos šaltiniais. Yra žmonių, kurie tiesiog nori pabėgti nuo savo problemų mieste, tačiau toks vietos pakeitimas dažniausiai problemų neišsprendžia, nes žmogus savo psichologinį turtą išsineša su savimi. Šią margą kompaniją, manau, pirmiausia sieja sąmoningumas ir noras gyventi.

Tokiose gyvenvietėse galime tikėtis tausojančios šiaudų ir molinės, kt. statybos, o kaip su alternatyvios energetikos taikymu? Ar tiesa, kad, kiek girdėjau, apsiribojama paprastomis malkomis, kuo dar?

RB: Alternatyvi energetika yra naudoti kuo mažiau energijos. Malkos yra gėris, palyginti su atomu, vėju ar net saule.

Almantas: Aš irgi tik už tai, kad kuo mažiau vartotume energijos ir dirbtinių medžiagų. Ne vien dėl to, kad tai sveika ir natūralu, bet dar ir dėl to, kad visa tai kainuoja, o pinigų reikia uždirbti, taigi dalyvauji sistemoje ir žaloji pasaulį toliau. Pasikūrenti šiaudinį namelį keliais sausuoliais yra nepalyginti veiksmingiau, nei pirkti prabangias šildymo technologijas, juk gamta medžius augina pati. Kažkada rašiau straipsnelį „Tingėjimo filosofijos“ tinklalapiui „Tobuliausias – tinginio saulės kolektorius”. Ten kalbama apie gamtos technologiją – medžius. Kai pakeiti mąstymą, keičiasi gyvenimo būdas ir daugelis technologijų tampa nereikalingos.

Skirmantas: Kadangi ekogyvenviečių žmonės labai siekia būti autonomiški, tai nepuola į dideles ar brangias jėgaines, kurios įklampintų į kreditus ar sudėtingą technologijų aptarnavimą. Todėl kiek galima mažina energijos vartojimą ir naudojasi esamais tinklais, bet jeigu jie išsijungtų, tai niekas iš jų neišsigąstų, tam ruošiamasi. Kiek aš žinau, ne viena sodyba turi saulės blynų, kurie pakrauna kompiuterius ir lempas. Tie, kurie nori didesnių galių, įsigyja nedidelį generatorių. Labai daug atradimų – daugybė sprendimų, „varomi“ elektra, gali apsieiti be jos. Pavyzdžiui, šaldytuvai, skalbimo mašina, vandens šildymas ir daug kitų. Mažas elektros galias generuot nėra jau taip sudėtinga.

Laimis: Ekosodybų gyventojai apsirūpina elektra ir šildymu pagal poreikius. Vieni jungiasi prie egzistuojančių elektros tinklų, kiti pasistatė vėjo, saulės jėgaines, kolektorius, kombinuoja šiuos šaltinius su krosnelėmis, kūrenamomis malkomis ar net vienmetėmis žolėmis. Svarbiausia ne kokią energetikos rūšį žmogus pasirenka, o kad ekogyvenvietėje automatiškai yra mažesni energijos poreikiai nei mieste ar kaime, kur energetika centralizuota, kur didelė energijos dalis tiesiog iššvaistoma ją perduodant, administruojant sistemą.

Darius: Malkomis neapsiribojama. Yra žmonių, kurie savo namuose jau naudojasi energija, tiekiama iš saulės, vėjo ar geoterminių prietaisų. Tačiau ne technologijos esmė. Svarbiausia – kokie tų žmonių planai ir ketinimai. Jau pats bandymas tapti savarankišku ir apsirūpinti nepriklausomai energija ir maistu yra labai sveikintinas. Jis tarsi žymi mūsų visuomenės vaikystės pabaigą ir pagaliau bandymą tapti suaugusia, atsakinga ir savarankiška.

Ar sutiktumėte, kad viena žymesnių ekosistemų nykimo priežasčių – žmonių teritorinė plėtra, įskaitant priemiesčius ir sodybas, ar juolab jų konglomeratus? Juk kad ir kaip ekologiškai būtų tvarkomas visas „sklypas”, po jį nebelaigys nei stirnos, nei, atsiprašant, juodieji gandrai.

RB: Visiškai nesutinku, nes tokia logika yra tipinis pramonės ir pramoninio žemės ūkio manevras – perkelti atsakomybę dėl ekoproblemų žmonėms. Kapitalizmas sugrūdo žmones į miestus ne todėl, kad taip geriau aplinkai, o todėl, kad žmogus be žemės tampa klusniu vergu. Jam būtina dirbti, kad galėtų išgyventi. Tavo užuomina į ateities mieste susibūrusius žmones ir už jų ribų laigančias stirnas, klestinčią gamtą yra sapnas atmerktomis akimis. Esant tokiai žmonių koncentracijai būtinas nuolatinis resursų transportavimas į miestą, o tai neišvengiamai reiškia pramoninį žemės ūkį, herbicidus, trąšas, tai, kad žemė bus alinama, o gamtos resursai – neišvengiamai eikvojami, ir ekspansyvią ekonomiką su stambiąja pramone bei su už jų stovinčiais ginkluotais kiaušingalviais, pasiryžusiais dėl „šalies ekonominių interesų“ skersti kitus žmones ir grobti jų resursus.

Darius: Manau, visa bėda – ne žmonių plėtra, o jų požiūris. Žinau žmonių, kurių sodybose lankosi ir stirnos, ir gandrai, ir kiškiai. Jei nelaikai šuns ir kuri savo sodybą vadovaudamasis permakultūros principais, darną su gamta galima pasiekti. Yra mokslininkų paskaičiavimai, kad žemė galėtų išmaitinti daug daugiau žmonių, negu yra dabar. Bėda – ne žmonių gyvenamųjų teritorijų plėtra, o kaip tos teritorijos plečiamos ir kokios pasaulėžiūros žmonės jose gyvena. Juk žmogus šimtus tūkstančių metų gyveno darniai su gamta ir tik tapęs neribotų norų vergu įsuko dabartinę visą griaunančią sistemą. Pastebiu daugėjant sodybų Lietuvoje, kurios gyvena su gamta darniai. Jų plėtra, manau, yra Lietuvos ateitis.

Skirmantas: Jeigu žmonių teritorinė plėtra yra cheminė ir gelžbetoninė, tada bėda. Ekogyvenviečių judėjimas siūlo iš principo kitokį gyvenimo būdą, kuris neužims daugiau žemės, negu dabar žmogus naudoja, o tuos plynus laukus atželdins. Taip pat mes pasiryžę įrodyti (jau yra pavyzdžių, kuriais galima remtis) praktiškai, kad žemę, kurią vis labiau uzurpuoja cheminis žemės ūkis, pritaikant kitokį požiūrį, galima kelis kartus veiksmingiau išnaudoti jos neteršiant. Vietos liks ir stirnoms, ir gandrams. Čia galėčiau užbaigti šūkiu „apie viską pagalvota“ :). Lietuvos atžvilgiu tai čia išvis rojus – vietos gerokai daugiau, negu reikia. Šis klausimas aktualesnis tankiai gyvenamom valstybėm. Bet sprendimai egzistuoja, bereikia žmonių valios gyventi kitaip.

Almantas: Galiu tik pridurti, kad bus mažiau medžiojama, nes žmonės to nenorės, todėl bioįvairovė bent šiuo atžvilgiu bus pilnesnė.

Laimis: Aš pats kuriu ekosodybą. Stebiu sklypą. Augalų bioįvairovę mes padidinome dvigubai. Didėjant augalų rūšių skaičiui atsiranda daugiau ir jų valgytojų. Protingai tvarkoma aplinka ne mažina, o didina bioįvairovę. Stirnos, šernai, lapės, kiaunės, kiškiai, usūrinis šuo vis dar pas mus ateina. Auginuosi sau maisto savo sklype ir gyvūnams tai visai netrukdo. O kai gyvenau mieste, tai valgiau maistą iš parduotuvių, kuriam užauginti reikia pramoninių laukų. Pažiūrėkite, kiek jų yra Lietuvoje. Pramoninis laukas yra tarsi dykuma. Jame auga pora rūšių augalų, jokios bioįvairovės ten nėra.

Apskritai ekosodybos ar gyvenvietės koncepcija smarkiai koncentruojasi ties „savuoju aš”: ką vartoji, koks tavo namų mikroklimatas, kuo kvėpuoja sienos ir t.t. O pasaulinės aplinkos problemos išlieka ir gilėja. Kaip žiūrite į šį santykį, kiek jums svarbūs patys visuomeniniai pokyčiai ir kiek juose dalyvaujate?

Skirmantas: Koncentravimasis į savo žemės lopinėlio atsodinimą ir švarinimą sprendžia daugumą pasaulio aplinkos problemų. Aišku, ne visas. Visuomeniniai pokyčiai mums labai svarbūs, dalyvaujame, mano nuomone, labai aktyviai. Keičiamės informacija, šviečiamės patys ir kitus, kiek jėgos leidžia. Be to, įgyvendiname tai, apie ką šnekame. Bendraujame su pasaulio ekogyvenviečių judėjimu, išklausome įvairių šalių problematiką, siūlome savo sprendimus. Čia gal aš apie save daugiau, nes Lietuvos ekogyvenvietės dar koordinuotai su kitomis šalimis nebendravo, tik pavieniai žmonės. Bet tai gali būti įgyvendinta.

Darius: Manau, ekosodybų statytojai ir kūrėjai, kiek man žinoma, labiausiai rūpinasi globalinių problemų sprendimu Lietuvoje. Jie nepostringauja posėdžiuose ir nekuria niekam nereikalingų popierių. Jie ima ir savo rankomis stato ekologiškus namus, taip mažindami savo ir pasaulio chemijos vartojimą. Kiek man teko susipažinti ir pačiam rašyti straipsnius tarptautiniams moksliniams žurnalams, tai rimtasis mokslas jau seniai vienbalsiai teigia, kad žemės ateitis priklauso nuo to, ar susikurs pakankamas kritinis skaičius ekogyvenviečių. Nes tik gyvenant jose ir vartojant vietinę savo produkciją galima spręsti globalias problemas. Politiniai sprendimai svarbūs, bet, kaip rodo praktika, politika prieš gyvenimo realijas bejėgė, kai kalbama apie globalius dalykus.

Almantas: Linkstu prie to, kad, ką daugiausia galime duoti, tai rodyti kitokį gyvenimo pavyzdį kaimynams, Lietuvai ir pasauliui, kad šitaip gyventi yra visų pirma gera, o ir šiaip yra daug akivaizdžių pranašumų. Taip po kruopelytę prisidedame prie pasaulio aplinkos. Sutvarkę savo aplinką, natūraliai darysime įtaką pasauliui. Kad ir labai mažytę.

RB: Dar galėčiau pridurti, kad pasaulinių problemų jau kaip ir nebėra, visos jos tapo ir lokaliomis. Pvz., tai, kad NATO padugnės Artimuosiuose Rytuose tūkstančiais tonų sprogdina amuniciją su nuo sodrinimo likusiu (depleted) uranu, rodo, kad bendras viso pasaulio radiacinis fonas neišvengiamai auga, vadinasi, apsigimimų daugės, rūšys nyks, bus kitų bėdų ir čia, Lietuvoje, ir tose pačiose ekogyvenvietėse. Ar supras jų gyventojai, kad nuo jų ekodaržo iki branduolinio omnicido Irake ar Afganistane yra tik keli žingsniai? Ar apipils savo ekogrietine krašto apsaugos ministrę? Ar parodys fucką pravažiuojančiam kariniam sunkvežimiui? Skaitydamas ekogyvenviečių susitikimo darbotvarkę aš tuo stipriai abejoju. Pagaliau buvo čia renginukų prieš atomą Vilniuje. Buvo kas nors iš tų „ekogyvenviečių“? Aš jų nepažįstu, tai čia tik klausimas, bet kažkaip man atrodo, kad jie tuo metu ramiai sau savo ekomuilą virė kokiam šiaudiniame namelyje. Va ir pabaiga visoms jų ekopastangoms.

Laimis: Galima pasakyti ir atvirkščiai – kiek daroma visuomenės protesto akcijų, piketų, o problemos išlieka ir didėja. Nesakau, kad reikia atsisakyti protesto akcijų. Kažkas tai turi daryti. Ir aš tai darau. Tačiau lygiagrečiai turime rūpintis ir savuoju aš. Man teko matyti daug žmonių, kurie kovoja prieš aplinkos teršėjus, prieš vartojimą, bet patys skraido lėktuvais į aplinkosauginius renginius, teršia aplinką, rūko, pila šiukšles bet kur ir nė kiek nemažina savo asmeninio vartojimo. Ekogyvenviečių atvejis geras tuo, kad spręsdamas savo lokalias problemas, mažindamas savo vartojimą kartu automatiškai sprendi ir globalias problemas, nes šiais laikais viskas labai glaudžiai susiję.

Linas Kranauskas, “Atgimimas“