Pradžia > Ekogyvenvietės > Ekogyvenvietės – tai viena iš galimybių rinktis

Ekogyvenvietės – tai viena iš galimybių rinktis

Gyvendami mieste dauguma iš mūsų nuolat stengiasi įvairiausiais būdais pasiekti laimę ir būti sveiki. Tam vieni lanko įvairius užsiėmimus, kiti skaito literatūrą apie jogą, sveiką maistą, sėkmės psichologiją, bendravimo psichologija, NLP ir kt. Mes tarsi bandome pajungti gamtos dėsnius bei aukštesnes jėgas savo naudai, kad galėtumėme pritapti ar net kitus pralenkti šiame skubančiame ir chaotiškame pasaulyje. Tačiau kartais net nesusimąstome, kad egzistuoja ir kitas pasaulis, kuriame mes galime būti laimingi tiesiog džiaugdamiesi gyvenimu, sustoję nuo lėkimo, įsiklausę į aplinką ir paprasčiausiai atsipalaidavę. Tai – gamtos pasaulis. Pasaulis, kuriame visi gyvena pagal gamtos dėsnius ir nebando jų pritaikyti sau, o patys prisitaiko prie milijonus metų egzistuojančios sistemos. Įsigilinus supranti, kad miesto pasaulyje viskas veikia atvirkščiai, nei turėtų būti pagal gamtos bei, iš jos kilusio, žmogaus prigimtį. Mieste mes atsikeliame pažadinti žadintuvo garso, tada kelioms minutėms palendame po dušu, įsimetame kažką į burną, stveriame puodelį kavos ir lekiame į darbą. Tie, kas turime vaikų, tą patį išmokiname daryti ir vaikus. Galiausiai, atėjus vakarui, pavargę bei išsekę grįžtame namo ir net nebenorime bendrauti su savo šeimos nariais – žmonėmis, kurie yra mums patys brangiausi pasaulyje. Mes juos iškeičiame į klientus, draugus ir bendradarbius.

Atrodytų, kad neturime kitos išeities, tik dėl to, kad mums reikia pinigų. Iš tiesų, kam, gi, mums taip reikalingi tie pinigai? Pirmiausia tam, kad turėtumėme už ką valgyti. Bet jeigu maistą užsiauginame patys, o ko negalime užauginti – keičiamės mainais? Dar pinigų reikia mokesčiams už komunalines paslaugas (šildymą, elektrą, dujas), būstui, drabužiams, pramogoms, benzinui, telefonams, internetui ir kitoms sąskaitoms apmokėti. Tačiau, jeigu įsivaizduotumėte pasaulį, kuriame gyvena žmonės, vieni kitiems padedantys pasistatyti namukus iš miško medžių, molio ar šiaudų, kūrena krosnis miške surinktomis sausuolių šakomis, rūpinasi savais ir kitų vaikais, kartu dirba, gamina valgį, moko vaikus, stebi gamtą ir mėgaujasi jos teikiamais malonumais. Skamba tarsi utopija? Tačiau taip nėra! Tokį gyvenimą jau šiandien gyvena ir tuo keliu eina žmonės, gyvenantys ekogyvenvietėse arba ekobendruomenėse, siekdami tapti nepriklausomi nuo primetamų aplinkybių, siekdami visiškos neribotos laisvės…

Dažniausiai ekogyvenvietės siejamos su ekologiniais ūkiais ar gamtine žemdirbyste, sveiku gyvenimo būdu ir ekologijos propagavimu. Ekobendruomenių nariai, iš tiesų, stengiasi gyventi harmonijoje su gamta, nepažeisdami jos dėsnių. Jie supranta, kad žmogus yra gamtos dalis, kad gamta kartu su ja sudarydamas visumą. Todėl turėtume gerbti gamtą, o ne negailestingai išnaudoti ją siekdami tik savanaudiškų tikslų. Žmogaus santykis su gamta turėtų būti paremtas bendradarbiavimu, o ne parazitavimu.

Ekogyvenvietes pasirinkusias šeimas vienija panašus požiūris, siekiant saugoti tiek savo sveikatą, tiek ir pačią gamtą. Tačiau tai dar ne viskas. Ekogyvenvietėse labai svarbus ir dvasinis bei bendravimo veiksnys. Čia žmonės siekia tobulėti dvasiškai, ieško bendraminčių bei stengiasi burtis į bendruomenes, kuriose jie ir jų vaikai rastų žmogaus santykio su žmogumi ir žmogaus santykio su gamta harmoniją, užtikrinančią sveiką organizmo vystymąsi, teigiamą psichologinę raidą bei paprasčiausią laimę. Taigi, ekogyvenvietę sudaro du pagrindiniai aspektai: žmonės (bendruomenė) ir gamta. Abu šiuos aspektus siekiama vystyti lygiagrečiai, nes tik esant jų abiejų sintezei užtikrinama pilnatvė.

Vis dėlto, dauguma iš mūsų pasakytų, kad miesto nei už ką neiškeistų į gyvenimą gamtoje, nes ten nėra komforto, prie kurio esame pripratę ir rodos, kad nebegalime egzistuoti be jo. Bet kas gi yra komfortas? Sofa? Automobilis? Dušas, kuriame praleidžiame 5 min.? Indaplovė, skalbimo mašina, džiovyklė, siurblys, virtuvės kombainas? TV, kompiuteris, internetas? Ar tikrai, tai yra dalykai, svarbiausi gyvenime? Ar tikrai gyename ir dirbame tik tam, kad naudotumėmės visais šiais prietaisais? Argi nesakoma, kad visos ligos įtakotos kasdieninio streso, kai esame įsprausti į rėmus ir turime tenkinti kažkieno mums primestus poreikius, kurių prieš keletą dešimčių metų net pavadinimų nebuvo? Vystantis technologijoms, gerėja tik fizinis komfortas, tačiau, ne vienas patyrė, kad jis laimės neatneša. Todėl, galbūt verčiau daugiau dėmesio skirti dvasinio komforto kūrimui, atsigrežiant į save, įsiklausant į tikruosius mūsų poreikius ir svajones, naudojant tik tai, kas būtina bei pasirenkant gyvenimo vietą bei būdą, kur vaikai auga saugūs ir laisvi, moka gerbti gamtą ir kitą žmogų, nėra išnaudojami ir priklausomi nuo nuo kitų primetamos valios?

Nesakau, kad visi privalo taip gyventi, tiesiog manau, kad toks gyvenimo būdas nusipelno būti gerbtinas, toleruotinas, priimant jį kaip vieną visuomenės savirealizavimo galimybių. Juo labiau, ekogyvenvietės bent maža dalelyte prisideda prie gamtos išsaugojimo ir gyvenimo harmonijoje su ja. Bent iš dalies išsprendžia žmonių susvetimėjimo problemas ir sudaro galimybes žmonėms susikurti patiems pragyvenimą, realizuoti save taip, kaip norisi pačiam, nesiverčiant per galvą, nebandant kažkam įtikti, pasirenkant darbą pagal pašaukimą ir dirbant bei vartojant tiek, kiek reikia poreikiams patenkinti. Svarbiausia, kad taip žmonės susikuria sąlygas patys pasirūpinti savimi, nelaukiant niekieno (darbdavių, valstybės) malonės. Kartu tai ir geras pavyzdys visuomenei, kaip galima išspręsti savo gyvenimiškas, materialines ir dvasines problemas ir tapti laimingu. Tai tiesiog viena iš galimybių rinktis.

LŽSP narė Jurga Juodkazytė, Šaltinis: www.lzsp.lt

Advertisements
Kategorijos:Ekogyvenvietės
  1. 2012-03-14 13:11

    NEKTARAS

  2. gintaras
    2012-03-14 22:15

    Aš tai nesupratau apie ką šis straipsnis 🙂 Ar jo autorė bando pati sau atsakyti į išsigalvotas problemas ar bando mus, prijaučiančius ar jau gyvenančius ekoidėjomis, “apšviesti”? Juk niekas nedraudžia gyvenant gamtoje ir dušą ir automobilį turėti ir kitokiais komfortiškais dalykais mėgautis, ypač jei tie dalykai neteršia gamtos. Sakyčiau kažkoks nevykęs partinis P’iaR’as 🙂

  3. Agne
    2012-03-19 20:08

    Tai straipsnyje nesakoma, kad negalima turėti dušo ar automobilio, tik svarstoma, kas yra komfortas.

  1. 2012-03-13 23:53

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: